2016 m. kovo 18 dieną Paryžiaus Marie Laurecien licėjuje vyko jaunųjų dizainerių konkursas „Korėjietiškas įkvėpimas“. Į konkursą atstovauti mūsų mokyklą išvyko S-107 grupės mokinė Justina Jančiauskaitė ir vyr. profesijos mokytoja Birutė Domeikienė.
Konkursinius kostiumus kūrė Justina Jančiauskaitė (S-107 gr.), Emilė Donėlaitė (3S-104 gr.) ir Aleksandras Petročenko (3S-104 gr.). Konstravo ir modeliavo SM-21 grupės mokinės, o siuvo S-107 ir S-105 grupių mokiniai. Sutelktas ir kruoštus kolektyvinis darbas buvo apvainikuotas pergale – vienas iš modelių laimėjo garbingą III–ą vietą.
Modelių kūrimo akimirkos:
Modelių pristatymas Paryžiuje:
Renginio aprašymas Paryžiaus Marie Laurecien licėjaus internetinėje svetainėje.
Nugalėtojos Justinos įspūdžiai (kalba netaisyta)
Esu Justina Jančiauskaitė, S-107 gr. pirmo kurso mokinė. Į Klaipėdą atvykusi iš provincijos, prieš penkerius metus. Visą gyvenimą nuo pat mažens turėjau dvi svajones, kuo būsiu užaugusi. Ir visada sakydavau, jog būsiu dainininkė arba dizainerė. Mano tėvai šyptelėdavo, sakydami, kad – taip, dukryte, būsi būsi.. Tačiau, argi ne kiekviena mergaitė apie tai svajoja...? Ir kągi! Ačiū mano tėveliam, kad patikėjo. Neilgai trukus atsidūriau muzikiniame pasaulyje, kur sėkmingai įgyvendinau pirmąją savo svajonę. Kas toliau..? Gal laikas būtų imtis ir antros svajonės? Tik buvo vienas bet. Aš nemokėjau elgtis su adata, o kantrybė ir kruopštumas man buvo ne sesė ir ne brolis.. Šią mintį apie keturis metus vijau šalin.
Iš savo aplinkinių draugų skyriausi tuo, kad niekada nepuoliau daryti visko tik todėl, kad reikia, kad taip priimta. Omenyje turiu studijas iškart po mokyklos. Baigusi vidurinę, nežinojau tiksliai, kur turėčiau stoti ir kokia specialybė turėtų būti. Žinojau tik tiek, kad niekada nebūsiu bankininkė, teisėja, politikė ar kasininkė prekybos centre. Mane visada vadindavo „Nulėkusia meinininke“ ir neveltui. Visada buvau išsiblaškiusi, užsisvajojusi, truputį užsidariusi savo svajonių pasaulyje.
Gyvendama Klaipėdoje sėkmingai darbavausi, tiesa, man to buvo negana. Savirealizacija man yra viena didžiausių gyvenimo prasmių. Derindama prie darbo, lankiau įvairiausius kursus, gavau ne vieną sertifikatą. Ir vis dar buvo negana.. Niekaip nesijaučiau atradusi savęs.
Vieną dieną vaikščiodama po drabužių parduotuves, ieškodama sau kažko kasdieniško, kelnių, marškinių ir panašiai, pagalvojau, kad čia nėra nieko, kas atspindėtų mane! Ir būtent tada grįžau prie savo antrosios svajonės – būti dizainere.
Daugiau nieko nelaukusi, pradėjau dairytis dar vienų kursų: šįkart mečiau sau didžiulį iššūkį - nusprendžiau imtis siuvėjos amato. Tiesa, beieškodama kursų, atradau nuostabią mokymo įstaigą, kuri šiuo metu vadinasi „Klaipėdos technologijų mokymo centras“. Čia radau ne tik kursus, tačiau siuvėjo specialybę. Susižavėjau mintimi grįžti į mokslus ir labai greitai parašiau prašymą mokytis šioje, dabar jau – mano nuostabioje mokykloje.
Neilgai trukus pagaliau atėjo rugsėjis – nauja pradžia man, nauja mokslo metų pradžia. Labai greitai įsiliejusi į kolektyvą, susipažinusi su mokytojomis supratau, kad man čia labai patinka, ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Čia gavau viską ko tikėjaus: puikios sąlygos tobulėti, naujos pažintys su žmonėmis, kurie čia yra taip pat su tikslu.
Ir štai, lapkritis, mokslai jau gerokai įsibėgėję, sėdžiu ekonomikos pamokoje. Auklėtoja dalina žinias, merginos intensyviai diskutuoja, o aš. Vėl kažkur „išskridau“... Atsivertusi sąsiuvinio galą pradėjau paišyti, dabar neprisimenu ką, bet greičiausiai tai buvo koks nors naujas drabužėlis, kuris gyveno mano vaizduotėje. Tik staiga auklėtojos balsas – „Justina!!!“ Greitai užverčiau savo eskizus ir atsiverčiau tos dienos temą. Tačiau auklėtoja į mane kreipėsi dar kartelį: -„Justina, kodėl nesakei, kad moki piešti? Ar matei, kad ant durų kabo skelbimas apie konkursą Paryžiuje, kur reikia nusiųsti savo eskizus?“ Ir tądien mokytoja mane paragino ten sudalyvauti.
Grįžusi namo ėmiausi eskizavimo. Konkurse buvo prašoma pateikti eskizus Pietų Korėjos tematika. Taigi, pirmiausia atkreipiau dėmesį į Pietų Korėjos vėliavos spalvas: Balta, juoda, raudona ir mėlyna. Sūkūriau du modelius, vyrišką ir moterišką. Neilgai trukus, eskizai jau buvo išsiųsti į Prancūziją.
Kitą dieną į pamoką atėjo skyriaus vedėja ir pranešė, kad galiu pradėti darbuotis – konkurso organizatoriai mus kviečia dalyvauti konkurse su savo kolekcija.
Kolekcijai paruošti laiko turėjau apie pustrečio mėnesio. Kadangi esu pirmakursė, pati savo įmantrių idėjų įgyvendinti nebūčiau sugebėjusi. Man dar gerokai trūko patirties viską pasiūti vienai. Todėl suvienijome jėgas su kolegėmis, jos mielai sutiko imtis šios kolekcijos ir padėti man įgyvendinti idėją. Merginos, kurios man padėjo, į visa tai pažiūrėjo labai atsakingai ir buvo nusiteikę darbuotis net papildomai – kad tik suspėtume. Abu mėnesius, kol siuvome kolekciją, sulaukiau labai daug pagalbos iš visų mokytojų ir netgi trečio kurso moksleivių. Sukirpėjų klasė sukonstravo mano sukurtus darbužius, mokytojos kartu su manimi vyko ieškoti audinių kolekcijai, patarė ir padėjo išsirinkti geriausius variantus.
Pagaliau, kolekcija buvo baigta. Su merginomis bei mokytojomis pasigėrėjome savo įvykdytu darbu ir atėjo laikas išvykti į Paryžių...
Į Paryžių vykau kartu su konstravimo mokytoja Birute Domeikiene. Visas kelionės išlaidas padengė mokykla, taip pat iš mokyklos lėšų buvo nupirktos medžiagos kolekcijai.
Paryžiuje buvau pirmą kartą. Tai buvo mano svajonių miestas. Čia labiausiai svajojau apsilankyti, todėl mintyse vis negalėjau patikėti, kad esu čia ir dėkojau likimui bei mokyklai, jog čia atsiradau..
Su mokytoja Birute įsikūrėme jaukiame bute ir jau sekančią dieną su Paryžiaus žemėlapiu rankoje ėjome ieškoti koledžo, kuriame mūsų jau laukė. Koledžas buvo tik už pusantro kilometro nuo mūsų namų, todėl pasimėgaudamos puikiu oru jį lengvai ir greitai suradome. Suvienijus jėgas su mokytoja, mums pavyko susikalbėti su prancūzais: mokytoja gebėjo kalbėti prancūziškai, o aš angliškai. Susipažinome su begale mokyklos atstovų, be galo malonių žmonių. Mus pasitiko labai šiltai, aprodė koledžą bei klases. Buvo išties įdomu. Viską iškart pradėjau lyginti su mūsų mokykla. Ir ką Jūs manote? Mūsų mokykla buvo dešimtį kartų gražesnė, sutvarkyta, išpuoselėta. Jų koledže pasigedau kapitalinio remonto bei tvarkos. Lyginant su jais, mūsų mokykloje tvarka visame kame yra tiesiog preciziška. Kitavertus, audinių atraižos, netvarkingai palikti puodeliai šalia mokinių darbo vietų, suteikė šiokį tokį jaukumą ir priminė tikrą menininkų rojų.
Netikėtai susipažinau su vienu jaunu vaikinuku, vėliau paaiškėjo, kad jis yra be galo talentingas drabužių kūrėjas, šiuo metu besimokantis drabužių modeliavimo. Jis manęs paklausė ar kalbu rusiškai. Deja teko pasakyti, kad ne. Tačiau mokytoja Birutė rusiškai kalbėjo kuo puikiausiai ir pagaliau visiškai panaikinome kalbos barjerą! Vaikinas, kurio vardas Omaras, bene vienintelis iš visos jo mokymo įstaigos kalbėjo rusiškai. Jis labai mums pagelbėjo, vertėjavo, tokiu būdu mes neturėjome jokių nesusipratimų ar nesusikalbėjimų.
Atėjo konkurso diena, iš vakaro susipažinome su modeliais, kurie demonstravo mūsų siūtą kolekciją, labai nudžiugome, kadangi modeliukai buvo labai malonūs ir žavingi. Sutikome juos, pasilabinome, palinkėjome sėkmingo demonstravimo ir jie nukeliavo ruoštis: grimuotis, repetuoti vaikščiojimus. Išviso konkurse dalyvavo apie keturiasdiašimt modelių. Jų atstovai patogiai sėdėjo demonstravimo salėje, pirmose vietose, kol visų mūsų modeliukai grakščiai žingsniavo podiumu.
Rūmai, kuriuose vyko demonstravimas, buvo labai įspūdingi: Didingos kolonos, įspūdingi laiptai nukloti raudonais kilimais.. Raudonos užuolaidos, kurios dengė langus nuo lubų iki pat žemės.. Architektūra buvo išties įspūdinga..
Konkursas prasidėjo. Su mokytoja Birute netilpome pirmose eilėse, todėl pasislėpėme už kitų nugarų ir stebėjome demonstravimą. Neslėpsiu, buvo labai įspūdingų modelių ir pradėjau nerimauti: jeigu nieko nelaimėsiu, negalėsiu nudžiuginti savo mokyklos, kuri manimi patikėjo.. Kitavertus, pats dalyvavimas tokiame konkurse jau buvo nemenkas pasiekimas. Komisijoje sėdėjo ekspertai, pakviesti iš įvairiausių garsių mados namų. Komisijos narių buvo gal dešimt ar penkiolika.
Podiumu žygiuojančius modelius fotografavo būrys fotografų. Grojo subtili, ritminga šiuolaikiška muzika, vienas po kito į sceną ėjo vis kiti modeliai.
Labiausiai įspūdį paliko būtent mūsų vertėjėlio – Omaro kurti drabužiai! Tiesa, juos siuvo ne jis pats. Buvau tikra, kad jis užims pirmąsias vietas!
Atėjo laikas paskelbti rezultatus. Jų skaičiavimas užtruko gan ilgai, kadangi du modeliai gavo vienodai komisijos balų. Per tą laiką su mokytoja Birute netgi spėjome išgerti kavos gretimoje kavinukėje.
Na ir pagaliau sulaukėme rezultatų! Aš, mokytoja Birutė ir Omaras stovėjome tolėliau, diskutavome ir svarstėme, kas gi ir ką laimės. Niekas nieko nežinojome.. Pradėjo skelbti nugalėtojus nuo šeštosios vietos. Vieną po kito apdovanojimo į sceną bėgo atsiimti jaunieji dizaineriai. Penktoji vieta atiteko Omarui, nustebau, buvau užtikrinta, kad jis bus pirmose vietose.
Netikėčiausiai išgirdome: „Žustyna, model - Vision..“ Tikrai nesitikėjau, bet pasirodo tai buvau aš (Mano vardas su prancūzišku akcentu skambėjo tikrai žaismingai!) su vyro modeliu, pavadinimu „Vizija“ arba „Regėjimas“. Laimėjau trečiąją vietą! Birutė ir Omaras mane apkabino ir tada Omaras mane įstūmė į sceną, kad eičiau atsiimti prizą. Aš ėjau, žmonės plojo, turbūt buvau kiek nuraudusi... Man įteikė lapelį, kurį turėjau atversti ir paskaityti kas gi ten parašyta. Ten buvo pačios geriausios kokybės apmėtymo mašina, jos vertė tikrai gan įspūdinga. Laiminga nulipau nuo scenos, visi tikėjos ir laukė kol kažką pasakysiu, tačiau nieks nesuprato, kad esu užsienietė, kol galų gale garsiai neišrėkiau – „Thank u all!! (Ačiū Jums visiems)“. Supratę, jog esu užsienietė, žmonės plojo dar garsiau su plačiomis šypsenomis...
Taigi, nepaisant „nuotykių“, kuomet buvo atšauktas skrydis, mes su mokytoja Birute vis tik grįžome į Lietuvą laimingos, patenkintos ir pilnos gerų emocijų, su puikiu prizu mokyklai, prieš tai žinoma aplankę žymiausias Paryžiaus vietas ir apžiūrėją garsiausius pastatus...
Norėčiau pridurti, kad esu be galo dėkinga mūsų mokyklos bendruomenei, savo mokytojoms, merginoms, kurios man padėjo siūti, be Jūsų tikrai nebūčiau įgyvendinusi visų savo sumanymų.. Didelis ačiū mano auklėtojai Dianai, kuri zujo kaip bitutė ir rūpinosi viskuo, kad tik viskas pasisektų ir būtų suspėta laiku. Ačiū direktorei – ji nuostabi. Birute, ačiū Jums už kantrybę bei palydą, nueitus atstumus tam, kad galėtumėte man aprodyti mano svajonių miestą.
Net nežinau ar įsivaizduoju save besimokančią kažkur kitur..Kaip jau minėjau, tai buvo pats geriausias mano sprendimas, puiki pradžia, mano didžios svajonės link.
Skaitytojams noriu palinkėti atrasti save, bandyti dar ir dar, neužsisėdėti vietoje, judėti pirmyn, tobulėti. Tai yra dalykai, kurie suteikia daug laimės bei pasitikėjimo savimi. Niekada neskubėkite nuleisti rankų, nes.. Svajonės pildosi, kai to tikrai labai nori.
Justina Jančiauskaitė